Europos kultūros istorija: (5)* Vidurinių ir Naujųjų amžių sąvartoj
Gespeichert in:
| Beteilige Person: | |
|---|---|
| Format: | Buch |
| Sprache: | Litauisch |
| Veröffentlicht: |
Vilnius
Vaga
1998
|
| Ausgabe: | Fotografuotinis leidynas |
| Links: | http://bvbr.bib-bvb.de:8991/F?func=service&doc_library=BVB01&local_base=BVB01&doc_number=029375664&sequence=000001&line_number=0001&func_code=DB_RECORDS&service_type=MEDIA |
| Beschreibung: | Erscheinungsjahr des Originals: 1936. - Register und Bibliografie im Band 5,2 |
| Umfang: | XVIII, 368 Seiten |
| ISBN: | 5415012745 |
Internformat
MARC
| LEADER | 00000nam a2200000 cc4500 | ||
|---|---|---|---|
| 001 | BV043967063 | ||
| 003 | DE-604 | ||
| 005 | 20210520 | ||
| 007 | t| | ||
| 008 | 161216s1998 ru |||| 00||| lit d | ||
| 020 | |a 5415012745 |9 5-415-01274-5 | ||
| 035 | |a (OCoLC)1153996385 | ||
| 035 | |a (DE-599)BVBBV043967063 | ||
| 040 | |a DE-604 |b ger |e rda | ||
| 041 | 0 | |a lit | |
| 044 | |a ru |c XA-RU | ||
| 049 | |a DE-12 | ||
| 084 | |a OST |q DE-12 |2 fid | ||
| 100 | 1 | |a Karsavin, Lev Platonovič |d 1882-1952 |e Verfasser |0 (DE-588)119325454 |4 aut | |
| 245 | 1 | 0 | |a Europos kultūros istorija |n (5)* |p Vidurinių ir Naujųjų amžių sąvartoj |c Leonas Karsavinas |
| 250 | |a Fotografuotinis leidynas | ||
| 264 | 1 | |a Vilnius |b Vaga |c 1998 | |
| 300 | |a XVIII, 368 Seiten | ||
| 336 | |b txt |2 rdacontent | ||
| 337 | |b n |2 rdamedia | ||
| 338 | |b nc |2 rdacarrier | ||
| 500 | |a Erscheinungsjahr des Originals: 1936. - Register und Bibliografie im Band 5,2 | ||
| 773 | 0 | 8 | |w (DE-604)BV006641362 |g 5,1 |
| 856 | 4 | 2 | |m Digitalisierung BSB München 19 - ADAM Catalogue Enrichment |q application/pdf |u http://bvbr.bib-bvb.de:8991/F?func=service&doc_library=BVB01&local_base=BVB01&doc_number=029375664&sequence=000001&line_number=0001&func_code=DB_RECORDS&service_type=MEDIA |3 Inhaltsverzeichnis |
| 940 | 1 | |n oe | |
| 942 | 1 | 1 | |c 306.09 |e 22/bsb |f 09023 |g 4 |
| 942 | 1 | 1 | |c 306.09 |e 22/bsb |f 09022 |g 4793 |
| 942 | 1 | 1 | |c 306.09 |e 22/bsb |f 09022 |g 4 |
| 942 | 1 | 1 | |c 306.09 |e 22/bsb |f 09023 |g 4793 |
| 943 | 1 | |a oai:aleph.bib-bvb.de:BVB01-029375664 | |
Datensatz im Suchindex
| _version_ | 1819253808844242944 |
|---|---|
| adam_text | TU RIN YS AVIGNONO POPIEŽIAI IR LIUDVIKAS BAVARAS 1. Europos kultūra XIII—XIV amžiuje pasiekė savo apogiejų. Iš esmės ji buvo romaniška (pirmiausia — prancūziška), bet iki XIV a. politiškai jai vadovavo Vokiečių imperatoriai ir Romos popiežiai. Tačiau abiem tarpusavy kovojančiom valdžiom nepasisekė politiškai suvienyti Europos ir įkūnyti žemiškosios Dievo karalystės idealo. Jųdviejų aikš tėn keliamoji internacijonalinė Europos vienovė rados nebeįvykdoma; prieštaravo tiek Europos kultūrai, kuri buvo dauginga tautų vienovė, tiek kultūrinei Prancūzijos pirmenybei. Šita politinė Europos krizė pa sireiškė ir tuo, kad negalėjo būti išspręstas ir Bažnyčios santykių su valstybe klausimas (3—6). Bet ir pati politinė krizė buvo kultūros kri zės, kuri sutampa su jos apogiejumi, reiškinys. Tos krizės esmė yra pagrindinė vakarų krikščionybės antinomija — dualistinio krikščionybės momento kova su panteistiniu ir pirmojo įsigalėjimas. Dualistiniam mo mentui atstovavo tikri Europos kultūros kūrėjai prancūzai (ir italai), panteistiniam mėgino atstovauti kultūriškai atsilikę vokiečiai. Taigi, minėtųjų momentų kova savaime virto tautų kova ir, antra vertus, reli ginės pasaulėžiūros ■ kova su vis stiprėjančia pasaulininkų dvasia. Tai aiškina mums ir sintetinės pasaulėžiūros troškimas, ir sintezės neįvykdomumas, ir tautihėmis virstančių literatūrų istorija, ir menas. Neatsi tiktinai ir ekonominės istorijos atžvilgiu XIII—XIV amžius buvo Eu ropos kultūros apogiejus (tiesa, ne paskutinis) ir krizė (6—10). 2. Avignone gyvendami, popiežiai apiprancūzėjo ir ėmė priklausyti Prancūzų karaliaus
(10—11); bet padidino bažnytinę savo valdžią ir, ypačiai Jonas XXII, finansinę savo galią; neišsižadėjo ir politinių planų tiek Italijoj, tiek Vokietijos ir visos Europos atžvilgiu (13—14). Popiežių valdymas bei politika pasaulino kuriją ir visą Bažny čią, kurstė prieš popiežius tautinius valdovus, rašytojus ir net pačius popiežininkus; gaivino Evangelijos idealus, kuriuos skelbė pranciškonai, itin spiritualei bei fratičelliai, ir eretikai; kėlė aikštėn Bažnyčios reformos idėją (14—19). 3. Kitaip popiežiauti negalėjo popiežiai ir norėdami. Mat, bažnytinė jų valdžia priklausė politinės, kuri nuo XIII a. vis labiau rėmėsi pini gais; o politinei popiežių valdžiai grėsė tradicinė Vokiečių imperatorių
IV politika. Tiesa, Vokiečių imperatorių galia buvo visai sunykus. Bet Ita lijoj ir pačioj popiežių valstybėj viešpatavo anarchija, verčianti popie žius gyventi Avignone; popiežių vasalas Neapolio karalius Rober tas II turėjo kovoti su Sicilijos karaliumi, ghibelliniškaisiais miestais bei sinjorais ir su pačiu imperatorium, be to, atrodė ir popiežiui pavo jingas. Tokiomis sąlygomis ir silpnas imperatorius rados pavojingas popiežiui, ir savaime suprantama, kad, imperijos ideologijai toli gražu neišgaravus, popiežininkai ir patys popiežiai karštai gynė politinę popie žių pirmenybę (19—22). 4. Jonas XXII uoliai tvarkė Bažnyčią (pirmiausia jos finan sus, § 2) ir viskuo rūpinosi (net dogmomis, § 7) ; susiginčijo su pranciškonais. Daug jo persekiojamų pranciškonų, Kristaus bei apaštalų neturto gynėjų, sugužėjo po Liudviko Bavaro sparnu (23—24), kuris savo rėžtu buvo susiginčijęs su popiežium. Jo, kartu su Friedrichu Habsburgu imperatoriauti išrinkto ir Friedrichą nuveikusio, Jonas nepripažino imperatorium ir pagaliau atskyrė nuo Bažnyčios. Tiek pranciškonais, tiek kitais bažnytiniais Jono priešais remdamasis, Liudvikas ėmė patį popiežių kaltinti eretiškumu ir apeliavo visuotiniam Bažnyčios sinodui. Globojo ir Marsilijų P a d o v i e t į (24—28), 5. kuris laisvai galėjo išleisti savo Defensor Pacis. Čia dėstė Marsilijus naują, racijonai ištinę - demokratinę valstybės ir Bažnyčios teoriją, gražiai sutinkančią su naujomis filosofijos (ypačiai o c cam iz in o) tendencijomis ir su pasaulininkų (pirmiausia — miestelėnų, § 1) dvasia (28—33). 6. Kadangi susitaikinti su popiežium
negalėjo, Liudvikas turėjo Marsilijaus idėjomis remti savo pretenzijas į imperatorių sostą ir savo politiką. 1327 m. nužygiavo jis Italijon, sukilusių prieš popiežių romėnų „išrinktas“ buvo imperatorium ir jų parlamente paskelbė „eretiką“ Joną nuverstą esant. Romėnų parlamentas išpildė ir kitą Bavaro norą: Jono vieton išrinko popiežium pranciškoną Petrą Rainalucci (Nikalojų V, 33—36). Bet negalėjo Liudvikas reformuoti Bažnyčios, kuo tikėjosi priešpopiežininkai, ir net įsiviešpatauti Italijoj : 1329. IV grįžo Vokietijon (36—37). 7. Kad ir mėgino tarpininkauti Liudvikui ir Jonui. XXII Vokiečių kunigaikščiai, Jonas nenusileido, o Jono preišai, pranciškonas O c c amas (§ 5) ir kiti, nenustojo kaltinę jo erezijomis. Pats popiežius pa dėjo jiems savo mokslu apie pomirtinį vėlių likimą (visio beatific a, 37—38). Nelabai tesisekė Jonui ir politika. — Čechų karalius J onas Luxemburgas (39) popiežininkų (guelfų) šaukiamas įsibrovė 1330 m. Italijon ir bemanąs buvo, popiežiui sutinkant, įvykdyti jo legatų planą — įsteigti Lombardijoj vasalinę kurijos karalystę. Bet karalius netrukus persimetė Liudviko pusėn, o popiežiaus legatai rados bejėgiai. Tiesa, ir Jonas Luxemburgas taikino Liudviką su popiežium (39—41). Tačiau taikintis nenorėjo nei pats Jonas XXII, nei jo įpėdinis Bene diktas XII, kurį kurstė prieš Liudviką Robertas II ir Prancūzų
v karalius Pilypas VI. Tai padidino kiek Liudviko autoritetą pačioj Vokietijoj, kur kurfiurstai Rens ė s deklaracija (1338 m.) užstojo im perijos teises ir garbę. Be to, Prancūziją paveikti norėdamas susidėjo Liudvikas su jos priešu Anglų karalium Edwardu III, o tuo privertė Pilypą VI su savim susitaikinti. Tačiau popiežius tebebuvo nesukalba mas, o nustojęs sąjungininkavęs su Edwardu, Liudvikas pats sukurstė prieš save ir be to jo politika nepatenkintus Vokiečių kunigaikščius (41—43). 8. Klementui VI atgaivinus griežtą Jono XXII politiką, tie kunigaikščiai ėmė galvoti apie naujo imperatoriaus rinkimus. Paties Klemento kurstomi, 5 kurfiurstai 1346 m. išrinko imperatorium Ka rolių IV Luxemburgu. Staigi Liudviko Bavaro mirtis padėjo įsiviešpatauti tam „kunigų karaliui“ (43—46). II KAROLIUS IV, VOKIETIJA IR RYTINIS EUROPOS PASIENIS 9. Karoliaus įsiimperatoriavimas (47) atrodė nepaprastas kurijos laimėjimas. Bet Karolius buvo atsargiai ir gudriai savo tikslų siekiąs valdovas, o norėjo pirmiausia Prancūzijos karalių ir Italijos tironų pa vyzdžiu sutvarkyti bei padidinti savo Čechijos karalystę, sustiprinti čia savo valdžią ir tik paskui, čechija remdamasis, atgaivinti, kiek galima bus, imperatoriaus valdžią Vokietijoj; antra vertus, imperatoriaus val džia naudojosi jis čechiškajai savo politikai (47—49). Atsargiojo valdo vo politikai turėjo įtakos ir rytinio Europos pasienio (Vengrijos, Austrijos, pačios Čechijos, Lenkijos, Lietuvos, Teutonų Ordino) ypa tybės, pirmiausia primityvusis to pasienio tautų imperijalizmas (49—50). Iš visų minėtųjų valstybių Čechija tuo metu
buvo labiausiai sutvarky ta. Sutartimis apsisaugojo Karolius nuo Austrijos, Vengrijos ir Lenkijos, spaudimo ir prisijungė Sileziją, žemutinę Luzaciją, Brandenburgą, Pfalzo dalį bei kitas žemes. Visos jos sudarė „Čechų karalystės karūną“, o Čechų karalius paskelbtas buvo garbingiausiu Vokietijos kunigaikščiu (50—52). Savo karalystę Karolius ir aptvarkė: padidino ir teisės san tvarka parėmė karaliaus valdžią, padarė Čechų Bažnyčią nebepriklauso mą, pakėlė ekonominį karalystės gyvenimą, įsteigė Prahos universitetą (52—53). Krašte prasidėjo kultūrinis-tautinis sąjūdis, kuris sijo su reli giniu atgijimu (53—55). 10. Vokietijoj, kurią, kaip ir visą Europą, ištiko 1347 m. juo doji mirtis, Karoliui IV iš pat pradžios prireikė kovoti su viso kiomis suirutėmis (54—55). Mėgino jis betgi, susitaręs su galingiausiais kunigaikščiais, aptvarkyti ir imperiją. Auksine Bule (1356 m.) nusakė jis kurfiurstų kolegijos sudėtį ir teises; stengėsi paversti ją ta rytum imperatoriaus senatu, o tylomis nieku pavertė ir popiežių preten-
VI zijaš tvirtinti imperatorių: grąžino sau suverenitetą, kurio 1346 m. pats buvo popiežiaus labui išsižadėjęs (55—58). Bet tie laimėjimai neatgaivi no dar imperatoriaus ir imperijos galios. Karoliui pasisekė susitaikinti su Wittelsbachais (§ 9) ir Habsburgais, bet turėjo jis faktiškai pripa žinti Auksinės Bulės draudžiamas kunigaikščių ir net miestų sąjungas. Šveicarų Sąjunga, kuri nuo 1291 m. kovojo su Habsburgais, tapo faktiškai nepriklausoma valstybe (58—60). 11. Taip pat tik formaliai tepriklausė imperijos ir Hansa. Ji visai savarankiškai politikavo, naudojosi Danijos, Norvegijos ir Švedijos suirutėmis ir po ilgos kovos nuveikė įsigalėjusi Skandina vijoj Danijos karalių Waldemarą IV, ėmė pati viešpatauti Pabaltėje (60—63). Tai ėjo sveikaton kolonizaciniam vokiečių są jūdžiui, bet Hansa, pirklių-miestų sąjunga, tuo sąjūdžiu nesirūpino, ir išviso jis greičiau stichijinio pobūdžio buvo. Pats jis virto vokiečių imperijalizmu, kuris susijo su kryžiaus karo idėja ir aiškiausiai pasireiš kė Teutonų Ordino istorija, o Teutonų Ordinas nemažiau už Čechiją ir Vengriją traukė i Europos kultūros sferą Lenkiją (63— 64) ir 12. Lietuvą, susikūrusią kovoj su Ordinu ir Rusais. Jau veržlia Mindaugo politika pasireiškė primityvusis Europos pasienio imperijalizmas (§ 9). Gindamasis nuo Ordino ir trukdydamas jam tolydiniu Žemių ruožu sujungti Prūsiją su Livonija, Mindaugas plėtė Lie tuvą į rusiškuosius rytus. Didinti savo kunigaikštystė rusų žemėmis Mindaugui atrodė lengviau ir svarbiau, kaip kariaūti su vokiečiais: vo kiečių atžvilgiu griebėsi dimplomatijos priemonių — susitaikino
su Livonijos magistru, užleido vokiečiams sūduvių bei žemaičių žemes ir apsikrikštijo. Bet Lietuvos krikštas (tiesa, jo nesiėmė ir savo valdinių stabmeldžių bei stačiatikių suvaržytasis Mindaugas) Ordinui nerūpėjo ir užkariaujamosios jo politikos nesustabdė, Mindaugo valdomosios rusų žemės vakarų krikšionybei priešinosi, o Žemaičiai užpuolė Ordiną, prieš kurį sukilo ir Prūsai (64—66). Mindaugo įpėdiniai, vėl stab meldžiai, ir rusų žemes tebejungė, ir su Odinu tebekariavo. Vytenis ir Gediminas (1316—41 m.) varė toliau ir diplomatinę Mindaugo akciją — sąjungininkavo su Rygos miestu bei arkivyskupu prieš Ordiną; Gedimino žadėta net apsikrikštyti. Susidėjo jis, be to, prieš Ordiną su Lenkija, kuri, tiesa, netrukus su pačia Lietuva susivaidijo dėl Valuinėsir Halič o. Lietuvą nuo vokiečių gindamas ir plėsdamas, Gedi minas rados ir rusų gynėjas nuo Totorių, net rusų žemių vienytojas. Tai kėlė klausimą — katrai krikščionių kultūrai, vakarinei ar rytinei, pri klausys Lietuva, nes stabmeldiška būti ji nebegalėjo. Neišsprendė jo nei pats Gediminas (66—19), nei jo sūnūs dïarchai Algirdas ir Kęs tutis. Juodu tebesigynė nuo Ordino (pirmiausia Kęstutis) ir sąmonin gai vertė Lietuvą rusiškosios imperijos branduoliu (pirmiausia Algir das), bet nė nemanė tėvų tikėjimo išsižadėti. Tačiau kova su Ordinu darėsi vis smarkesnė ir trukdė vykdyti rusiškąją Algirdo programą (69—73).
VII 13. Lietuvos kultūros problemą išsprendė ir Lietuvos likimą nulėmė jos unija su Lenkija. — Vaclovas Čechas, Vladislovas Łokietek ir Ka zimieras Didysis atgaivino subyrėjusią Lenkiją, bet, karaliaus val džią stiprindami, turėjo jie žiūrėti byrėjimo laikais susidariusios ir Europos feodalizmo neigiamai paveiktosios politinės-socijalinės santvar kos. Lenkijoj buvo jau įsigalėję pralotai ir didikai (ponai), apie ku riuos spietėsi riteriai, arba šlėktos, ir kurių priklausė baudžiauninkai ir baudžiauninkais tapę žemdirbiai. Tiesa, karaliai rėmėsi įsikurdinančiais Lenkijoj vokiečių ateiviais, miestelėnais ir žemdirbiais, bet jais ėmė remtis ir pralotai bei didikai (73—76). Kiekvienoj Lenkų kunigaikštystėj, „žeme“ (communitas terrarum) pasidariusio j, susiformavo va dovaujantis jai pralotų bei didikų sluoksnis. Jie būdavo žemės valdinin kai ir susirinkdavo į seimelius svarbesnių klausimų spręsti. Su jais lenk tyniavo karaliaus skiriamieji valdininkai (Storastos, burggrafai) ir centri nės įstaigos. Su seimeliais ir provincijų seimais tardamasis, valdė Kazi mieras Lenkiją, dorojo jos teisę, tvarkė kariuomenę ir didino savo val džią. Bet jo įpėdiniui Liudvikui Anjou (1370—1382 m.) Lenkijos reikalai mažai terūpėjo, ir jo, o dar labiau jo dukters Jadvygos laikais (1384—1386 m.) karaliaus valdžia vėl nusilpo (76—77). 14. Liudvikas Didysis Anjou pirmiausia buvo V e n g r ij o s karalius (1342—82 m.). Ją vertė galinga valstybe ir tvarkė, jos labui politikavo — kovojo dėl Adrïatikos pajūrio su Venecija (78), su slavais (78—79), su Osmanais (79—80), brovėsi į Italiją (§ 16) ir
padėdinėjo Kazimierui kovoti su Lietuva dėl Valuinės ir Haličo, kurį, Lenkijos sostą gavęs, prijungė prie Vengrijos (80). Liud vikui numirus, Lenkai atskilo nuo Vengrijos ir iš Liudviko dukterų iš sirinko karaliauti ne Vengrijos karalienę Mariją, bet Jadvygą. No rėdami įsigyti Raudonąją Rusiją (Haličą) ir Valuinę ir apsiginti nuo Ordino bei Vengrijos, mažlenkiai ir papiršo Jadvygai Jogailą (80— 81). Jis paveldėjo savo tėvo Algirdo valdžią ir politinius planus; dėl jų, dėl rusiškosios savo politikos, mėgino net susitaikinti su Ordinu, su kuriuo tebekariavo Kęstutis. Su Kęstučiu susirėmęs, jį pagaliau nuveikė, bet turėjo susitaikinti su pasidavusiu Ordinui Vytautu ir grąžinti Vytautui Kęstučio žemes, išskyrus Trakus (81—83). 1385—86 m. Jo gaila sudarė unijos sutartį su Lenkija (Krėvos aktas, 1385. VIII. 14), apsikrikštijo, vedė Jadvygą ir paskelbtas buvo Lenkų karalium. Tuo bū du rytiniame Europos pasieny iškilo galingoji Lenkijos-Lietuvos val stybė, pavojinga ir Rusijai, ir dėl Lietuvos krikšto nebetekusiam religinės-kultūrinės savo reikšmės Ordinui (83—84). 15. Lenkijos - Lietuvos ir Vengrijos siena rados Vokiečių imperi jos siena, nors Ordino valstybė, Čechija, iš dalies ir Austrija, su tuo Europos pasieniu buvo susimezgusios nemažiau, kaip su pačia imperija. Kad ir kaip sistemingai tvarkė Karolius IV Vokietiją, nebebuvo ji betgi vieninga, galinti aktyviai politikuoti ir savo reikalais rūpintis valstybė. Europinės savo reikšmės ji nebeteko, ir Karolius nė nemanė kovoti su popiežiais dėl Italijos (§ 20). Tarpininkavo vis dėlto Vokietija romaniš-
VIII kajai Europos kultūrai ir rytiniam Europos pasieniui, bet tą pasieni (Čechiją, Vengriją, Lenkiją) romaniškoji kultūra ėmė ir teisiog veikti (84—85). III AVIGNONO POPIEŽIAI IR ITALIJA 16. Robertui II numirus (1341 m.), nustojo politinės savo reikš mės Neapolio karalystė. Su jo įpėdine Ona I (1341—81) ko vojo dėl karalystės Liudvikas Didysis (§ 14) ir kiti jos gimi naičiai. Onai paskyrus savo įpėdiniu Liudviką II Anjou, Neapoly įsikaraliavo pirma Karolius III, paskui jo sūnus Vladislovas, duktė Ona II ir jos vyras Alfonsas Aragonietis, kuriems visiems reikėjo kovoti su Onos I „įpėdiniais“ Valois - Anjou. Ro magna, Benediktui XII popiežiaujant, išsivadavo iš popiežiaus val džios, ir pačią B o 1 o g n ą pasigrobė Milano Viscončiai (1350 m.). R o m oj „tauta“ kovojo su didikais, o didikai — savybėj, ir popiežių valdžia rados grynai nominali. Bet Romą visi patrijotai laikė Italijos sostine (86—88). 17 Tam sentimentalinio - literatūrinio pobūdžio patrijotizmui gra žiausiai atstovauja Petrarka (88—90) ir 18. Cola di Rïenzo. Bet Rienzo mėgino patrijotų svajones ir įkūnyti: 1347 užėmė Kapitoliumą, sušaukė Romėnų parlamentą ir buvo paskelbtas Romos tribunu (90—93). Jis stengėsi, kad jo sutvarkytoji ir valdomoji Roma vadovautų visai Italijai ir pasidarytų suvienytosios Italijos, italų imperijos sostinė. Bet italai buvo tam planui, apskritai imant, abejingi, o popiežius, pats Italijos suvienyti negalėdamas, neno rėjo, kad vienytų ją ir Rïenzo. Kovos su popiežium ir Romos baronais nelaimėjęs, Rïenzo pabėgo iš Romos (1347), kur valdžią vėl pasigrobė didikai (93—97). 19. Nei tie
didikai galėjo nuveikti prasidėjusios Romoj ir jos val stybėj suirutės, nei popiežiaus legatai. Centrinėj Italijoj ėmė plėšikauti karių samdinių vadai, kondottieriai. Romagnoj (§ 16) ir Emilijoj popiežių galia visai nusmuko ; Lombardijoj įsigalėjo Milano sinjorai Viscončiai (ib.); Florencija ir kiti guelfų miestai šaukėsi Karaliaus IV. Laimė, kad Innocentijus VI paskyrė savo legatu Italijai Albornozą (98—99). Albornozo priklausė ir susitai kinęs su popiežium ir jo paties Italijon nusiųstas Rïenzo (99—101). Albornozas paskyrė jį pagaliau (1354 m.) Romos senatorium, bet po dviejų mėnesių buvo Rïenzo sukilusių romėnų nužudytas. Pačiam Albornozui pasisekė nuraminti ir aptvarkyti popiežiaus valstybė, bet naujasis po piežius, Urbanas VI, sustabdė jo karą su Viscončiais ir pasirašė su jais taiką (1364 m., 101—102). 20. Neužgesus! po Rïenzo mirties tautinės vienovės idėja, nuolatinė miestų bei tironų kova ir anarchija daugelį italų vertė pasitikėti impe ratorium ir šaukti jį Italijon. Bet 1354—55 m. aplankęs ją ir Romoj
IX apsikarūnavęs Karolius IV visas tas viltis išblaškė. Italai įsitikino, kad imperatoriui krašto taika ir vienovė dar mažiau rūpi, kaip popiežiui. Negalėjo tapti tautine kariuomene — tik tedidino pusiasalio anarchiją ir kondottieriai, kurių tirštai visur priviso. Juos samdydavosi mies tai bei valdovai, ir patys jų vadai troško būti valdovai. Nenuostabu, kad kova su kondottieriais nesisekė. Tūli patrijotai ėmė šauktis popiežiaus, prašė jį grįžti Romon (103—106). 21. Suprato, kad.reikia Romon grįžti, ir popiežiai, o Alborzono lai mėjimai jų grįžimą galimą padarė. 1367 m. Urbanas V grįžo apaš talų miestan; bet Italų vadu netapo — nepajėgė suvaldyti savo vasalų ir susitaikinti su Viscončiais; tad 1370 m. vėl atsidūrė Avignone. 1371 m. vėl prasidėjo popiežiaus karas su Viscončiais, be to ir su Florencija, kuri prisibijojo popiežiaus įsigalėjimo ir ėmė vadovauti miestų bei valdovų sąjungai. Kadangi tuo pat metu ėmė irti ir popiežių valstybė, Grigalius XI, romėnų šaukiamas, 1377 m. įsikūrė Romoj (106—109). 22. Ir grįžę Romon popiežiai, kaip ir imperatoriai, negalėjo įkūnyti politinės Italų vienovės; taip pat negalėjo to padaryti tarpusavy kovo jančios italų valstybės (109—110). Iš jų, be Neapolio karalystės, galin giausios buvo V e n e c i j a, kuri nuo XIV a. galo ėmė plisti ir pačiame pusiasaly (110), Milanas, kurio tironai Visconti nuolat didino savo valstybę ir stengėsi pirmininkauti Italijai (110—113), ir čia su Milanu, čia su Venecija kovojanti Florencija. Respublikonišką jos santvarką Cosimo il Vecchio Medici 1434 m. pavertė savo principátu - tironija. Neapolio,
popiežių valstybės, Venecijos, Milano ir Florencijos tarpusavio santykiai ir lėmė XIV—XV amžiaus Italijos istoriją (113—116). 23. Italų istorija buvo politinės jų vienovės nykimas ir jų išsiskai dymas į daugelį valstybėlių, vadinasi — tų valstybėlių augimas ir tarpu savio kova. šiuo atžvilgiu Italija mažu mastu vaizduoja visos Europos istoriją; svarbieji jos miestai — dideles Europos valstybes. Net anks čiau, kaip kitur Europoj, tuose miestuose įsigalėjo racijonalistinė-demokratinė dvasia, individas nusikorė Viduramžių bendruomenių jungu ir išaugo absoliutinė monarchija (tironijos, sinjorijos). Ne tik socijalinįpolitinį gyvenimą būdiņa individualizmas, bet ir visą Italijos kultūrą, kuri tapo italų tautos augimo reiškiniu, o tuo pat metu reikšdino ir visos europiečių kultūros krizę (116—120). 24. Visa tai gražiai rodo italų menas — jų architektūra (120— 123), skulptūra (123—126), tapyba (126—128) — ir 25. literatūra, kuri, žinoma, labiau aiškina italų ir išviso euro piečių kultūros tendencijas, problemas bei antinomijas, pirmiausia — pasaulininkų pasaulėžiūros kovą su Viduramžių dvasia (129—120; plg. § 1). Vienas iš pirmiausių ir būdingiausių tos literatūros, o kartu ir lo tyniškosios „humanistų“ literatūros atstovų buvo Petrarka (130— 135; plg. § 17).
x 26. Nemažiau reikšmės itališkajai literatūrai turėjo jo draugas Boccaccio, irgi klasiškosios senovės tyrinėtojas ir gerbėjas. Juodu baigia pirmąjį itališkosios literatūros perijodą ir pradeda lotyniškąją italų literatūrą, vadinamųjų „humanistų“ darbą (135—140). 27. Pirmieji tikri humanistai, tai C. Salutati, N. Niccoli, L. Bruni, Poggio Bracciolini, Fidelio, vėliau — L. V alla. Humanistai atidžiai tyrinėjo lotynų (nuo XIV a. galo ir grai kų) kalbą bei literatūrą, buvo pirmieji filologai - mokslininkai; mėgzdžiojo, dažnai — vergiškai, senovės rašytojus; gaivino senovės dvasią ir dėl senovės pasaulėžiūros, kuri rėmė naujas kultūros tendencijas, karštai kovojo su „Viduramžiais“. Tai ugdė kriticizmą ir istorinį jausmą ir lavino skonį. Itališkąją literatūrą daugumas humanistų niekino. Svar biausias humanizmo židinys buvo Medičių Florencija, kur atsirado net Accademia Platonica (143). Iš Florencijos humanizmas įsi skverbė į popiežių Romą, Neapolio karalystę, Milaną ir į kitas Italijos valstybes (141—146). IV ŠIMTO METŲ KARAS IR PRANCŪZIJA IKI 1377 METŲ 28. Politinei Viduramžių Europos vienovei iširus, nusmuko ne tik politinis, bet ir bažnytinis popiežių autoritetas, kurį ėmė griauti (X skyr.) didžioji Bažnyčios schizma ir pulti eretikai bei reformatoriai (§§ 2. 5, 39). Tuo pat metu Prancūzija buvo jau pradėjus versti kultū rinę savo pirmenybę ir politine; bet čia Prancūziją sustabdė 100 metų karas su Anglija (147). Abiejų kraštų valdžia (čia — karalius, čia — parlamentas) dėjosi su miestelėnais; tik parlamentas rėmėsi savivaldybe ir sydino įvairius visuomenės sluoksnius, o
Prancūzijoj savivaldybės įstaigos didelės reikšmės neturėjo, augo karaliaus valdininkija, įvairūs visuomenės sluoksniai tarpusavy kovojo ir pirmieji Valois ėmė atsto vauti feodalijai; be to, Prancūzijos feodalija nebeteko politinės ir ka rinės savo reikšmės, o angliškoji nenustojo buvus kariuomenė, kurią stiprino gera ūkininkų milicija. Iki XIV a. pabaigos, Anglų karaliai ir vadovaująs kraštui sluoksnis atstovavo prancūzų kultūrai, ir Anglų ka ralius buvo ir kai kurių Prancūzijos žemių (Akvitanijos - Guienn ė s) valdovas, Prancūzų karaliaus vasalas. Bet pjudė vieną karalių antru kaip tik tie feodaliniai jųdviejų santykiai, ekonominiai Anglų ry šiai su Flandrija, Prancūzų sąjunga su Skotais ir Edwardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą. Abu karaliai, Edwardas III ir Pilypas IV, ruošėsi kariauti. Edwardas patraukė savo pusėn Hainaut, OlandijąZelandiją, Brabantą ir Liudviką Bavarą, o ekonominėmis represalijomis vertė atskilti nuo Prancūzijos ir Flandriją; Pilypas sąjungininkavo su Jonu Luxemburgu ir su Kastilijos karaliumi, 1337 m. pra dėjo kariauti (148—151). 29. Tuo metu Edwardo III politikos paveikta Flandrija ėmė bruzdėti. Jokūbo Arteveldes vadovaujamas Gand’o (Gento)
XI miestas sukilo, susijungė su kitais miestais, ir Flandrijos parlamentas 1340 m. pripažino javo valdovu Prancūzijos karaliumi pasiskelbusi Ed wardą. Flandrijiečių padedamas Edwardas ties SI u y su laimėjo jūros kautynes ir įsibrovė Prancūzijon, bet, Prancūzams laimėjus Guienn ė j ir sukursčius prieš Anglus Škotiją, jis pasirašė paliaubas (1340. IX.). Tačiau, pasinaudojęs Bretagnes įpėdinystės karu, 1342 m. vėl užpuolė Prancūziją; 1343 m. vėl pasirašė paliaubas (1343. I; 151—153). Politinė jo buitis pablogėjo. Liudvikas Bavaras susitaikino su Pilypu, Arteveldė buvo nužudytas, o Prancūzai 1337—1344 m. užsika riavo dalį Bretagnės. Bet 1346 m. įsibrovęs Prancūzijon Edwardas ties C r é c i sumušė Pilypo kariuomenę ir 1347. VIII paėmė Calais uostą (153—157). 30. Naujasis Prancūzų karalius Jonas Gerasis (157—158) pralaimėjo ir 1355—56 m. kompaniją: ties Poitiers buvo sumuštas ir paimtas nelaisvėn (1356. IX). Prancūziją ėmė valdyti jo sūnus dofinas (160) Karolius (157—160). 31. Bet valdyti ji rados nepaprastai sunku. Feodalinė bajorija nebe teko politinės ir karinės savo reikšmės, nelaimingomis Poitiers bei Crėci kautynėmis pati save sukompromitavo ir sušiundė prieš save kitus visuomenės sluoksnius. Jos dalis virto plėšikais, o be jų baisiai plėšika vo ir samdinių karių kompanijos (plg. § 19 t., 160—161). Pinigų pristigusi valdžia priversta buvo kreiptis į luomų atstovybę, Etats Généraux, o luomai ypačiai miestelėnai, reikalavo reformų. Pary žiuje miestelėnams ėmė vadovauti ir įsigalėjo pirklių prevotas Etien ne Marcei (161—162). Ilgainiui Etats Généraux vis labiau darėsi
vienų miestelėnų, pirmiausia — paryžiečių atstovybe, o tėvynės nelaimės kėlė karaliaus bei dorino autoritetą, bet su Etienne’u Marceliu susidėjo politiniai Valois priešai, Navarrés karaliaus K a r o 1 i a u s šalinin kai (162—163). Etats Généraux 1356 m. ėmėsi reformų darbo, o reformų sąjūdis, dofinui jam pasipriešinus, virto revoliucija ir revoliucijonierių sąjunga su Valois priešais navarrininkais ir su Anglija. Vargais negalais pasisekė dofinui pasprukti pagaliau iš revoliucijonierių nagų ir pradėti su jais kovą (163—166). 32. Etienne’o Marcelio vadovaujamieji revoliucijonieriai mėgino su sidėti su prieš bajorus sukilusiais žemdirbiais, bet ta jacquerie bu· vo numalšinta, o 1358 m. dofinininkai nužudė E. Marceli ir įsiviešpatavo pačiame Paryžiuje. Dofinas Karolius pasigriebė valdžią (167—170). 33. Anglai, navarrininkai ir kompanijos tebedraskė Prancūziją; su jais kovojo savanoriai, iš jų garsusis Du Guesclin (170—172). B r é t i g n i kaimely 1361 m. buvo pagaliau sutarta taika su Anglija, ir karalius Jonas grįžo Prancūzijon. Bet Calais mieste pasirašytoji taika sunku buvo įvykdyti ir Prancūzijai, ir Anglijai. Pats dofinas laikė ją paliaubomis, reikalingoms Prancūzijai atgaivinti. Karaliui Jonui grį žus nelaisvėn ir 1364 m. numirus Londone, jis įsikaraliavo (172—174). 34. Karolius V padėjo savo broliui Pilypui Drąsiajam ap ginti naują jo dukatą, Burgundiją, nuo Karoliaus Blogojo, prisijungė
XII Normandiją ir Bretagnę. Du Guesclino padedamas pradėjo kovą su kompanijomis ir, įsikišęs į Kastilijos reikalus, sudarė sąjungą su nauju jos karalium Heinrichu de Trastamare, paskui su Por tugalija ir su imperatoriumi K a r o 1 i u m i IV. Rėmė be to Karolių V ir jo brolis Pilypas Drąsusis, tuo tarpu padidinęs savo dukatą Flandrijos grafyste (174—177). Gudriai naują karą su Anglija ruošdamas, Karolius sistemingai tvarkė ir gaivino karalystę, didino ka raliaus valdžią, išsirinko gerus patarėjus, mielai naudojosi planais, ku riuos revoliucijos metu vykdė Etats Généraux, bet karaliavo savarankiš kai. Jis pagerino finansų sistemą ir pertvarkė kariuomenę; rūpinosi ar tilerija, statydino laivyną (177—181). 35. Prancūzijos kišimasis į Kastilijos reikalus (§ 34) rados naujo karo su Anglija proga. Tą karą laimėjęs, Karolius susigrąžino be veik visą karalystės teritoriją (181—183). 36. Karolius V griebėsi Pilypo IV politikos tradicijų — vėl ėmė remtis miestelėnais; mėgino sutaikinti juos su feodaline bajorija. Ta čiau tas darbas darėsi vis sunkesnis (183—184). — Politinės savo reikš mės feodalai nebeteko; nyko ir socijalinė jų reikšmė, nes griuvo eko nominė jų parama — agrarinė Viduramžių bendruomenė (184—186). Savo socijalinių privilegijų feodalai nebegalėjo teisinti politine ir ka rine savo funkcija (§ 31). Tai ir pasireiškė 50-ųjų metų revoliucija. Ji nepavyko, bet pasinaudojo ja karaliaus valdžia, o ne feodalija (186—187). V KETURIOLIKTOJO AMŽIAUS ANGLIJA 37. Karą su Anglija laimėti padėjo Karoliui V pačioj Anglijoj pra sidėjusi krizė. Edwardas III ėmė kariauti
tikrai tautiniais sumetimais, su tautine kariuomene ir sustiprėjusiu parlamentu remdamasis. Bet Anglijoj iro agrarinė Viduramžių bendruomenė (§§ 36), o naujai ekonomi nei santvarkai augti reikėjo patogių sąlygų, ne karo ir maro (§ 10,188— 190), 38. kuris išnaikino beveik pusę Anglijos gyventojų. Čia prisidėjo dar politinė krizė, Johno Lancastero kova su parlamentu, ir priešbažnytinė lankasterininkų politiką, kurią kurstė ir literatūra pasireiškęs religinis Anglijos atgijimas (191—194). Religinis atgijimas virto Baž nyčios reformos idėja (194). 39. Tą idėją aiškiai išreiškė John W i c 1 i f. Savo De domi ni o Divino jis dėstė naują valdžios teoriją ir griovė hierarchinės Baž nyčios pamatus (194—196). Kovoj su Bažnyčia padarė jis visas išvadas iš savo teorijos; tikėjimo pamatu pripažino Šv. Raštą, atmetė Bažny čios tradiciją ir atgaivino griežtą predestinacijos mokslą, šv. sakra mentą išaiškino simboliškai ir pačią Bažnyčią laikė išrinktųjų visuo mene (196—200). Visa tuo Wiclifas tapdino Bažnyčią su valstybe, o valstybę norėjo reformuoti pagal Evangeliją (200—201). Savo idėjas jis skleidė ir angliškais savo veikalais, išvertė Šv. Raštą ir įsteigė ku-
XIII nigų beturčių draugiją. Ypačiai tie kunigai, loi lardai, ir sydino Wiclifo skelbiamąją ideologiją su socijaliniu sąjūdžiu (201—204). 40. Marui išpjovus pusę gyventojų (§ 38), Anglijoj prasidėjo žem dirbių darbininkų krizė, su kuria ėmė kovoti tiek žemės savininkai, tiek valdžia. Darbo įstatymais parlamentas prirakindavo darbininkus prie darbo ir nusakydavo jų algą; griežtomis bausmėmis kovojo su nusi žengėliais. Jis, kaip ir žemės savininkai, vadovavosi socijaline Vidur amžių ideologija ir kovojo su individualistine naujosios ekonominės santvarkos dvasia (204 — 209). Žemės savininkai mėgino atgaivinti se nąsias savo teises bei privilegijas. Tačiau nei jie galėjo atgaivinti agra rinės Viduramžių bendruomenės (§ 37, 36), nei valdžia. Agrarinė ben druomenė nebegrįžtamai nyko (209—210). 41. Darbininkų krizė, apskritai imant, pagerino žemdirbių buitį. Jie ne tiek gynėsi nuo ponų, kiek patys juos puolė; kovojo dėl tikrų bei tariamųjų savo teisių ir bruzdėjo. Kurstė juos ir lollardų, J. Balio bei kitų, skelbiamoji lygybės evangelija (210—212). Ponus globodama ir vis naujų mokesčių reikalaudama valdžia pavertė tą valstiečių bruzdėjimą ne tik socijaliniu, bet ir politiniu sukilimu. Essexo grafystės valstiečiai 1381 m. sukilo prieš valdininkus bei ponus ir susibūrė į tikrą kariuo menę; su jais susidėjo kentiečiai, suffolkiečiai ir norfolkiečiai. W. Tylerio ir kitų vadovaujami sukilėliai, degindami ir plėsdami kraštą, nu žygiavo į Londoną. Maištininkavo jie karaliaus ir jo ištikimųjų ben druomenių vardu, norėjo išžudyti neištikimus valdininkus, reformuoti valstybę ir
visuomenę (212—214). 42. Londoniečių padedami, sukilėliai įžengė Londonan. Liaudis ėmė teisti ir bausti „išdavikus“, pultim paėmė Towerį, išžudė daug „liaudies priešų“. Karalius Richardas II sutiko pagaliau su jais tartis ir savo pažadais nuramino dalį sukilėlių, kurie nukeliavo sau namo. Bet radi kalesnė dalis reikalavo daugiau, ir karaliaus pasikalbėjimai su ja pasi baigė W. Tylerio nužudymu (215—219). Valstiečiams pasitikėjus kara liaus pažadais bei laiškais ir išsisklaidžius, valdžia ir ponai žiauriai nu malšino sukilimą (219—221). 43. Tai, kad valstiečių sukilimas susijęs buvo su religiniu sąjūdžiu, sukompromitavo priešbažnytinę lankasterininkų politiką ir Bažnyčios reformos šalininkus. Su tais sąjūdžiais sutapusi politinė krizė (§ 38) pasibaigė pagaliau Richardo II laimėjimu ir įsigalėjimu. Bet jis atsisa kė nuo užkariaujamosios lankasterininkų politikos, griežtai lollardų ne persekiojo ir mėgino karaliauti be parlamento. Tuo visus prieš save siun dė. Johno Lancastero sūnus Heinrichas ėmė vadovauti Richardo priešams, patį Richardą suėmė, privertė išsižadėti sosto, ir 1399 parla mento išrinktas buvo karaliumi (222—224). 4. Heinrichas IV įsteigė naują Lancasterų dinastiją. Religinė-socijalinė-politinė XIV amžiaus Anglijos krizė yra ne jos silp numo, bet jos tautėjimo ir augimo reiškinys. Iš tikro, tuo metu įsivy ravo pagaliau anglų kalba ir sužydėjo anglų poezija (224—227). Jai atstovavo W. Langland (227—228), Gower (228—229), o pirmiausia
XIV 45. genijalusis Chaucer. Buvo jis Prancūzijos poetų, iš dalies ir italų mokinys; prancūzus mėgzdžiodamas, sukūrė poetinę anglų kalbą (229—233), o savo Canterbury Tales apibūdino ir anglų visuo menę, ir tautos dvasią (233—236). 46. Gabių sekėjų jis neturėjo, bet tuo pat metu ėmė klestėti škotų poezija (236—237), baladžių žanras (237), anglų teatras (237 —238) ir menas (238—239). 47. Heinrichas IV priklausė karūną jam davusio parlamento. Kadangi turėjo malšinti priešų sukilimus ir kovoti su W a 1 e s u, tai ne galėjo atgaivinti karo su Prancūzija, kurio troško baronai. Tik vieną Richardo priešų, o savo šalininkų, pralotų, norą teišpildė — persekiojo lollardus. Kariauti su Prancūzija vėl pradėjo jo sūnus Heinrichas V (239—240). VI ŠIMTO METŲ KARO PABAIGA IR PRANCŪZIJOS ATGIJIMAS 48. Aštuonerius metus (1380—1388 m.) vietoj jauno Karoliaus VI Prancūziją valdė jo dėdės, Anjou, B erri ir Burgundijos dūkai, kurių kiekvienam pirmiausia rūpėjo savo feodas. Karalystės rei kalus jie niekino, be to, rėmė feodaliją. Malšino nuolat bruzdančius, mokesčius sumažinti reikalaujančius ir kylančius miestelėnus, ypačiai Roueno, Paryžiaus ir Flandrijos sukilimus. Liudvikas Anjou sten gėsi įsigyti karalystę Italijoj ; Pilypas Drąsusis prijungė prie Burgundijos Flandriją (§ 34), kuri, tiesa, greit nebeteko ekonomi nės savo reikšmės (241—246). 49. Tik 1388 m. tenusikratė Karolius VI dėdžių įtaka ir pavedė val dyti karalystę žemo kilimo, bet prityrusiems valdininkams, marmou set s’ams. Bet užsienių politiką lėmė karaliaus brolis O r 1 é a n s’o du kas Liudvikas, kuris greit susidūrė su
Pilypu Drąsiuoju (246—248). Karaliaus dėdės ėmė dėtis su Bretagnės duku ir, karaliui iš proto išėjus (1392 m.), pašalino marmusetus ir vėl pasigrobė visą valdžią (246 — 249). Orlėans’o ir Burgundijos dūkų tarpusavio kova tebetruko ir dar smarkesnė pasidarė; 1405. VIII Liudvikas Orlėans’as buvo Pilypo Drąsiojo sūnaus ir įpėdinio Jono Bebaimio žmonių nužudytas (249—251). 50. Kiti karaliaus dėdės, Akvitanijos grafas B. Armagnac ir didžioji diduomenės dalis susitelkė apie mažą Liudviko sūnelį K arolių. Bet kovoj su tais armanjakais Jonas Bebaimis galėjo pa siremti demokratiškesniais visuomenės sluoksniais, ypačiai Paryžiaus demokratija. Jo šalininkais, burgundininkais, tapo smulkioji Pa ryžiaus buržuazija, turtingieji mėsiai ir jų cecho priklausą darbininkai, jų vado C a b o c h e’o vardu praminti kabochininkais, be to — kai kurie universiteto profesoriai ir žymūs valdininkai, kurie tarėsi su dūko pagelba reformuosią karalystę (251—153). Jie ėmė vadovauti 1413. I. sušauktiesiems Paryžiun États Généraux ir, kabochiiiinkams su-
XV kilus, privertė valdžią paskelbti vadinamąjį l’O rdonnance Cabo֊ chienne, kuris reformavo valdyseną. Bet 1413. VII dūkai susitarė. Paryžiuje įsigalėjo armanjakai, ir ordonansas buvo panaikintas (253 —256). 51. Jonas Bebaimis slapta susitarė su Heinrichu (1414. V ; § 47) ; žadėjo jam padėti kovoj dėl Prancūzijos sosto ; o Heinrichas pareikalavo iš Karoliaus VI Prancūzų karalystės ir 1415. VIII įsibrovė Normandijon. Ties Azincourt’u sumušė jis prancūzų kariuomenę. Jonas Bebaimis ėmė kariauti su armanjakų vadovaujama vyriausybe (1415 m.), pripažino Heinrichą Prancūzijos karalium (1416. X) ir, Hein richui vėl išlipus Normandijoj (1417. VIII), pasivergė Paryžių (1418. V—VII). Susispietę apie dofiną Karolių, armanjakai įsiviešpatavo vidurinėj Prancūzijoj ir tebekovojo tiek su karaliaus Karoliaus VI var du Prancūziją valdančiu Jonu Bebaimiu, tiek su slaptu jo sąjungininku Heinrichu V (256—261). Heinrichas užsikariavo Normandiją ir pasiskel bė Prancūzijos karalium, bet Jonas kartu tarėsi ir su juo, ir su dofinu; 1419. VII pasirašė su pastaruoju sutartį ir dėjosi kariaująs su Heinri chu, bet nenustojo su juo ir derėjęsis, kol IX. 10 buvo dotino šalininko nužudytas. Jo sūnus Pilypas Gerasis pasirašė sutartį su Hein richu, o 1420. I, jam tarpininkaujant, buvo Troyes mieste pasirašyta ir Heinricho taika su Karolium VI, kuris pripažino Heinrichą savo įpėdiniu. Heinrichui ir Karoliui numirus (1422), Prancūzijos karalium paskelbtas buvo Heinricho sūnus vaikas Heinrichas VI (261—263). 52. Visą anglų užimtąją Prancūzijos dalį Heinricho VI vardu valdė ir mėgino užkariauti visą
karalystę Bedfordas. Antroji dalis klausė karalium pasiskelbusio Karoliaus VII vyriausybės (263—264). Prancūzai dvejojo, katrą karalių pripažinti, bet ilgainiui tautinio kara liaus autoritetas ėmė didėti; ir Bedfordui vis sunkiau darėsi plėsti savo valstybę ir kovoti su partizanais. Jam apsiautus O r 1 é a n s’o miestą (264—267), 53. prancūzų patrijotizmą sužiebė Jeanne d’A r c. Karoliaus „karo vadu“ paskirta (267—270), išvadavo ji Orlėans’ą ir, prancūzams sumu šus anglus ties Patay, palydėjo Karolių Reimsan, kur jis apsikarūnavo (1429 m.). Bet Karoliaus patarėjai priešinosi kariniams Jeannės bei kitų karo vadų planams i pradėjo derybas su Pilypu Geruoju. Jaenne nenustojo betgi kariavus, buvo paimta nelaisvėn ir pakliuvo į anglų rankas (270—274). 54. Roueno mieste buvo ji apkaltinta erezija ir sudeginta (275—278). 55. Tuo tarpu Karoliaus kapitonai ir partizanai sėkmingai kariavo su priešais, o nauji karaliaus patarėjai, senuosius nuvertę, ėmė geriau ir patrijotiškiau politikuoti. Karoliaus VII taika su Burgundija (Arraso taika, 1435. IX) atėmė Anglams galingąjį sąjungininką. Beldfordui nu mirus, Prancūzai susigrąžino didžiąją dalį Anglų užkariautųjų žemių, atėmė jiems Paryžių (1436. IV), įsibrovė net į Normandiją ir privertė juos 1444. V pasirašyti paliaubų sutartį (278—281). 2.679
XVI 56. Tomis paliaubomis Prancūzijos vyriausybė pasinaudojo pertvar kyti kariuomenei (281—283) ir apdoroti finansų sistemai (283—284). Prancūzija pasidarė biurokratinė absoliutinių polinkių monarchija, kur nebeteko ilgainiui pirmykštės savo reikšmės luomų atstovybė (284—287). 57. Apsitvarkius, Prancūzija atgaivino karą su Anglija, atsikariavo Normandiją (1450 m.) ir Akvitaniją (1451—1453 m.). Iš es mės 100 metų karas tuo pasibaigė (287—288). VII ANGLIJA DVIEJŲ ROŽIŲ KARO METU 58. šimto metų karas, tam tikra prasme, buvo romaniškosios kul tūros krizė, nes tai kultūrai atstovavo ne tik Prancūzija, bet iki XV amžiaus pradžios ir Anglija, vadinasi, jos šviesuomenė ir karalystei vadovaujantis sluoksnis. Krizė pasireiškė tuo, kad yranti feodalinė san tvarka susidūrė su nauja, beaugančia individualistine-kapitalistine, ku rią aiškiai rodo miestų evoliucija, be to — valstiečių sukilimai. Ta socijalinė-ekonominė krizė virto ir valstybės krize: biurokratijos, mies telėnų ir feodalų tarpusavio kova dėl valdžios, valdžios kova dėl nuola tinės, nebefeodalinės kariuomenės ir dėl biudžeto. Imperatorių ir po piežių galiai sunykus, Prancūzija siekė politinės pirmenybės, bet kaip tik minėtoji romaniškosios kultūros krizė ir pavertė niekais jos sieki mus (289—292; plg. § 1). 59. Vaiko Heinricho VI karaliavimas nusilpnino Lancasterų valdžią pačioj Anglijoj. Įsigalėjo parlamentas, bet jis vis labiau skyrėsi nuo tautos, o jam pačiam vis labiau vadovavo baronai. Karas su Pran cūzija padarė juos karingesnius, ir, karui pasibaigus, prasidėjo jų gimi nių kova savybėj ir dėl karaliaus
valdžios (292—296). 60. Karoliaus VII laimėjimai visai diskreditavo vyriausybę. Dėl įtakos nesveiko proto Heinrichui VI ir dėl sosto ėmė kovoti su L a ncasterais Yorkai, o ta kova surizgo su pilietiniais kilniųjų gimi nių karais. Richardas Yorkas buvo paskelbtas Anglijos pro tektorium (1453 ir 1458 m.) ir troško karūnos, bet žuvo kautynėse ties Wakefieldu (1461 m.). Tačiau neilgam laimėjo kovą lankasterimnkai (raudonoji rožė) — parlamentas paskelbė karalium Londonan įžengusį Richardo sūnų Edwardą IV, ir, lankasterininkus sumušęs, Edwardas įsikaraliavo (296 — 299). Bet susirėmė jis su savo brolėnu War wieko grafu, kuris, susidėjęs su lankasterininkais ir Liudvi ko XI remiamas, grąžino sostą Heinrichui VI (1470 m.). Tiesa, kitais metais Edwardas atsikariavo sostą (299—301). 61. Su Burgundijos duku Karoliumi Patrakėliu susitaręs, Edwardas 1475 m. įsibrovė Prancūzijon, bet jau po mėnesio pasirašė P i c q u i g n i Taiką su Liudviku XI. Išviso karas jam nerūpėjo, juo labiau, kad priverstas buvo kovoti su paskutiniaisiais lankasterinin kais (301—302). Pilietiniai karai sugriovė baronų galią ir tuo (§ 59)
XVII nusilpnino parlamentą, bet mažai tepakeiikė ekonominei krašto gerovei. Visai natūralu, kad Edwardo IV vyriausybė ėmė remtis miestelėnais ir pasidavė absoliutizmo tendencijai, kuris tuo pat metu stiprėjo ir Pran cūzijoj bei, Italijoj (302—304). Tačiau atsirado daug Edwardo politika ir nepatenkintų, kurie ėmė dėtis su lankasterininkais. Pasigrobusiam Edwardo vaikų sostą jo broliui Richardui III nepasisekė nuveikti tos opozicijos. Tolimas Lancasterų giminaitis Heinrichas Tudoras sumušė Richardą ties Bosworthu (1485) ir, Richardui mūšyje žuvus, įžengė sostan. Jis vedė Edwardo IV dukterį ir tuo būdu sutaikino Yorkus su Lancasterais. Buvo pirmas Tudorų dinastijos karalius, Hein richas VII (304—306). 62. Kaip ir Prancūzija, šimtamečio karo metu Anglija tapo tikrai tautine valstybe. Anglai — tai rodo J. Fortescue veikalas — suprato tautinį savo ir politinės santvarkos būdą; ėmė didžiuotis savo tautybe (306—308). Paaiškėjo kiek ir naujųjų amžių Anglijos uždaviniai bei jos politika (308—309), pirmiausia — Anglijos santykių su Skotija ir Airija reikšmė (309—300). VIII LIUDVIKAS XI 63. Šimtamečio karo metu, savaime suprantama, nusmuko visi Pran cūzijos visuomenės sluoksniai: žemdirbiai, miestelėnai ir bajorai. Tai ėjo sveikaton ne tik karaliaus, bet ir galingiausių feodalų, princų, valdžiai (311—312). Ypačiai įsigalėjo Burgundijos dukas, kurio valstybė pasidarė pavojinga pačiai Prancūzijai (312—314). Kiti princai ir galin gieji feodalai buvo greičiau vidujiniai karaliaus priešai; susimokydavo, dėdavosi su Burgundijos duku ir su Prancūzijos priešais, bet aiškios politinės
programos neturėjo ir pirmiausia kovojo su naujais karaliaus patarėjais. Dalyvavo jų sąmoksluose ir dofinas Liudvikas (314—315). 64. Nuo 1438 m. Liudvikas dalyvavo kiek karalystės valdyme, 1444 m. vadovavo Šveicarijoj prancūzų kariuomenei, valdė ir tvarkė savo Dauphine, bet dėl kovos su tėvu 1456 m. pabėgo pas Burgundijos dūką ir Burgundijoj susilaukė Karoliaus VII mirties (1461 m., 315 — 317). Pilypo gerojo padedamas Liudvikas įsikaraliavo, tačiau jo įtaka greit nusikorė ir ėmė karaliauti bei politikuoti visai savarankiškai. Buvo naujo tipo karalius, klastingas politikas, miestelėnų dvasios ir absoliutinių polinkių valdovas (317—320). 65. Iš pat pradžios susidūrė jis su nauju Burgundijos duku K a r oliumi Patrakėliu, kuris rėmė ir kylančius prieš Liudviką princus. Ilgai truko Liudviko kova su princais ir su Karolium (321—324); 66. Įsipainiojo į ją Ispanija, Navarre ir Italija (325). Užkariauja mąja savo politika Karolius pats įvėlė į ją Vokietiją ir Šveicariją (325 —327). Kare su Šveicarija 1477. I ir žuvo (327—328). Liudvikas prisi jungė Burgundiją, Franche-Comté, Artois ir P i kardiշ*
XVIII ją; bet Niederlandai (Flandrija, Brabantas, Olandija, Zelandija ir Luxemburgss) pateko i Habsburgu rankas (328—829). 67. Įsigijo be to Liudvikas Provencę ir Roussillon ą, o ka ralystę nepilnamečio jo sūnaus Karoliaus VIII vardu valdą Beaujeu — dar ir Bretagnės dūką (329—330). Savo karalystę Liudvi kas ir sutvarkė; nugalėjo pagaliau feodalus; daug padarė ekonominiam miestų augimui ir prekybai. Karaliavo betgi despotiškai, luomų atstovybę ir Paryžiaus parlamentą niekino, didino paties karaliaus valdžią. Kaip ir Italijos tironai bei Heinrichas VII Tudoras, atstovauja jis absoliu tizmui (330— 333). IX PRANCŪZŲ KULTŪRA XIV—XV AMŽIUJE 68. Karoliaus V, Karoliaus VII ir Liudviko XI laikų Prancūzijoj nauja ekonominė-socijalinė santvarka sėkmingai kovojo su feodaline. Feodalija nebeteko politinės-socijalinės bei kultūrinės savo reikšmės. Feodalinė visuomenė ištvirko (334—339). Tiesa, nelabai doras buvo ir buržuazijos gyvenimas. Vis dėlto feodalai tebevadovavo kultūrai, ir lite ratai garsino atgyvenusius jų idealus. Gyvenimo būdas rados dirbtinis, įmantrus ir teatrališkas (339—342). 69. Feodalinei-kurtuazinei kultūrai atstovavo žymiausias XIV a. istorininkas J. Froissart (342—344), kaip ir daugumas kitų istori ninkų (344—345). Poetai perdirbinėdavo senąsias temas bei senuosius motyvus. Nenuostabu, kad jiems pirmiausia rūpėjo forma (345). Tai rodo vadinamieji „retorininkai , G. Machaut (345—347), P. Des c h a m p s ir kiti (347—348). Atgijo kiek poezija XV a. Christinos Pisietes (348—349), Karoliaus Orléan s’o, Alaino Char tier ir kitų veikalais (349—350). 70. Feodalinę
Viduramžių kultūrą merdint sako ir XIV—XV a. menas, ypačiai — gotinė architektūra (350—353). Vietoj ar chitektūros įsigalėjo tapyba (minijatiūrininkai, niederlandiečiai, Fouquet ir kiti, (353—358) ir skulptūra (niederlandiečiai ir pran cūzai, 358—360). Tapyba ir skulptūra aiškina mums ir 71. naujas kultūros tendencijas, mažiau — teatras (360—363). Bet aiškiausiai tos tendencijos pasireiškė F. Villono kūryba (363— 366). Šiuo atžvilgiu įdomi ir prancūzų proza (366—368). Su „retorininkų“ (§ 69) mokykla susijęs buvo humanizmas (368).
|
| any_adam_object | 1 |
| author | Karsavin, Lev Platonovič 1882-1952 |
| author_GND | (DE-588)119325454 |
| author_facet | Karsavin, Lev Platonovič 1882-1952 |
| author_role | aut |
| author_sort | Karsavin, Lev Platonovič 1882-1952 |
| author_variant | l p k lp lpk |
| building | Verbundindex |
| bvnumber | BV043967063 |
| ctrlnum | (OCoLC)1153996385 (DE-599)BVBBV043967063 |
| edition | Fotografuotinis leidynas |
| format | Book |
| fullrecord | <?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><collection xmlns="http://www.loc.gov/MARC21/slim"><record><leader>01478nam a2200385 cc4500</leader><controlfield tag="001">BV043967063</controlfield><controlfield tag="003">DE-604</controlfield><controlfield tag="005">20210520 </controlfield><controlfield tag="007">t|</controlfield><controlfield tag="008">161216s1998 ru |||| 00||| lit d</controlfield><datafield tag="020" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">5415012745</subfield><subfield code="9">5-415-01274-5</subfield></datafield><datafield tag="035" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">(OCoLC)1153996385</subfield></datafield><datafield tag="035" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">(DE-599)BVBBV043967063</subfield></datafield><datafield tag="040" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">DE-604</subfield><subfield code="b">ger</subfield><subfield code="e">rda</subfield></datafield><datafield tag="041" ind1="0" ind2=" "><subfield code="a">lit</subfield></datafield><datafield tag="044" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">ru</subfield><subfield code="c">XA-RU</subfield></datafield><datafield tag="049" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">DE-12</subfield></datafield><datafield tag="084" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">OST</subfield><subfield code="q">DE-12</subfield><subfield code="2">fid</subfield></datafield><datafield tag="100" ind1="1" ind2=" "><subfield code="a">Karsavin, Lev Platonovič</subfield><subfield code="d">1882-1952</subfield><subfield code="e">Verfasser</subfield><subfield code="0">(DE-588)119325454</subfield><subfield code="4">aut</subfield></datafield><datafield tag="245" ind1="1" ind2="0"><subfield code="a">Europos kultūros istorija</subfield><subfield code="n">(5)*</subfield><subfield code="p">Vidurinių ir Naujųjų amžių sąvartoj</subfield><subfield code="c">Leonas Karsavinas</subfield></datafield><datafield tag="250" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">Fotografuotinis leidynas</subfield></datafield><datafield tag="264" ind1=" " ind2="1"><subfield code="a">Vilnius</subfield><subfield code="b">Vaga</subfield><subfield code="c">1998</subfield></datafield><datafield tag="300" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">XVIII, 368 Seiten</subfield></datafield><datafield tag="336" ind1=" " ind2=" "><subfield code="b">txt</subfield><subfield code="2">rdacontent</subfield></datafield><datafield tag="337" ind1=" " ind2=" "><subfield code="b">n</subfield><subfield code="2">rdamedia</subfield></datafield><datafield tag="338" ind1=" " ind2=" "><subfield code="b">nc</subfield><subfield code="2">rdacarrier</subfield></datafield><datafield tag="500" ind1=" " ind2=" "><subfield code="a">Erscheinungsjahr des Originals: 1936. - Register und Bibliografie im Band 5,2</subfield></datafield><datafield tag="773" ind1="0" ind2="8"><subfield code="w">(DE-604)BV006641362</subfield><subfield code="g">5,1</subfield></datafield><datafield tag="856" ind1="4" ind2="2"><subfield code="m">Digitalisierung BSB München 19 - ADAM Catalogue Enrichment</subfield><subfield code="q">application/pdf</subfield><subfield code="u">http://bvbr.bib-bvb.de:8991/F?func=service&doc_library=BVB01&local_base=BVB01&doc_number=029375664&sequence=000001&line_number=0001&func_code=DB_RECORDS&service_type=MEDIA</subfield><subfield code="3">Inhaltsverzeichnis</subfield></datafield><datafield tag="940" ind1="1" ind2=" "><subfield code="n">oe</subfield></datafield><datafield tag="942" ind1="1" ind2="1"><subfield code="c">306.09</subfield><subfield code="e">22/bsb</subfield><subfield code="f">09023</subfield><subfield code="g">4</subfield></datafield><datafield tag="942" ind1="1" ind2="1"><subfield code="c">306.09</subfield><subfield code="e">22/bsb</subfield><subfield code="f">09022</subfield><subfield code="g">4793</subfield></datafield><datafield tag="942" ind1="1" ind2="1"><subfield code="c">306.09</subfield><subfield code="e">22/bsb</subfield><subfield code="f">09022</subfield><subfield code="g">4</subfield></datafield><datafield tag="942" ind1="1" ind2="1"><subfield code="c">306.09</subfield><subfield code="e">22/bsb</subfield><subfield code="f">09023</subfield><subfield code="g">4793</subfield></datafield><datafield tag="943" ind1="1" ind2=" "><subfield code="a">oai:aleph.bib-bvb.de:BVB01-029375664</subfield></datafield></record></collection> |
| id | DE-604.BV043967063 |
| illustrated | Not Illustrated |
| indexdate | 2024-12-20T17:50:02Z |
| institution | BVB |
| isbn | 5415012745 |
| language | Lithuanian |
| oai_aleph_id | oai:aleph.bib-bvb.de:BVB01-029375664 |
| oclc_num | 1153996385 |
| open_access_boolean | |
| owner | DE-12 |
| owner_facet | DE-12 |
| physical | XVIII, 368 Seiten |
| publishDate | 1998 |
| publishDateSearch | 1998 |
| publishDateSort | 1998 |
| publisher | Vaga |
| record_format | marc |
| spellingShingle | Karsavin, Lev Platonovič 1882-1952 Europos kultūros istorija |
| title | Europos kultūros istorija |
| title_auth | Europos kultūros istorija |
| title_exact_search | Europos kultūros istorija |
| title_full | Europos kultūros istorija (5)* Vidurinių ir Naujųjų amžių sąvartoj Leonas Karsavinas |
| title_fullStr | Europos kultūros istorija (5)* Vidurinių ir Naujųjų amžių sąvartoj Leonas Karsavinas |
| title_full_unstemmed | Europos kultūros istorija (5)* Vidurinių ir Naujųjų amžių sąvartoj Leonas Karsavinas |
| title_short | Europos kultūros istorija |
| title_sort | europos kulturos istorija viduriniu ir naujuju amziu savartoj |
| url | http://bvbr.bib-bvb.de:8991/F?func=service&doc_library=BVB01&local_base=BVB01&doc_number=029375664&sequence=000001&line_number=0001&func_code=DB_RECORDS&service_type=MEDIA |
| volume_link | (DE-604)BV006641362 |
| work_keys_str_mv | AT karsavinlevplatonovic europoskulturosistorija5 |